savitaiga

savitaiga statusas T sritis švietimas apibrėžtis Saviauklos būdas siekiant įveikti charakterio trūkumus: didelį jautrumą, nepasitikėjimą žmonėmis, įtarumą, agresyvumą, nuolatinį nerimą dėl galimų įvykių (rašomųjų darbų, atsakinėjimo ir kt.), žmonių (mokytojo, tėvo, draugės ir kt.), elgesio, nepasitikėjimą savimi, pasidavimą kitų įtakai, lengvabūdiškumą, valios silpnumą, staigumą (impulsyvumą) ir t. t. Stengiamasi save įtikinti, įteigti sau, kad be reikalo jaudinamasi, įtarinėjama, bijomasi, nepasitikima savimi ir pan. Savitaiga pradedama nuo atsipalaidavimo: atsisėdama ar atsigulama, atpalaiduojami kaklo, kojų, rankų raumenys. Kartojamos trumpos frazės: „Atsipalaiduoja visi raumenys“, „Aš nurimstu“, „Man lengva“, „Man šyla ranka“ ir pan. Atsipalaidavus siekiama saviauklos tikslų. Tam reikia aiškiai žinoti, ko norima iš savęs: nugalėti kokį nors konkretų nerimą ar įveikti įkyrėjusį drovumą, nepasitikėjimą ir pan. Pagal savitaigos tikslą siekiama save įkalbinėti (pvz., laikytis neabejotinai teisingų pažiūrų), atkalbinėti nuo klaidingų pažiūrų, įpročių, nuo dorovines normas pažeidžiančių veiksmų ir t. t. Naudinga prisiminti autoritetingus žmones, kurie tas pažiūras grindžia ir gina. Pagalbiniai saviauklos būdai yra saviskata, savibauda. Pasitenkinimas saviauklos laimėjimais, pritarimas pagerėjusiam savo elgesiui, savęs pagyrimas turi reikšmės įtvirtinant saviauklos rezultatus. Savęs peikimas, bausmės sau skyrimas taip pat turi skatinti saviauklą. Svarbu tobulinti save ne vien bausmėmis ir pagyrimais – reikia sąmoningai stengtis tapti darni išauklėta asmenybe. atitikmenys: angl. autosuggestion vok. Autosugestion rus. самовнушение